Stogastulpis Stepono Kairio gimtinėje

K.K.Šiaulytis. Skulptūrinis stogastulpis
 Stepono Kairio gimtinėje. 2008. Škicas. 32x24

Anykščių kraštas

K.K.Šiaulytis. Anykščių kraštas. Užunvėžių kaimas,
 bažnyčios erdvė. 2008. Akvarelė. 29,7x42

Nevėžos ežeras

K.K.Šiaulytis. Anykščių kraštas.
 Nevėžos ežero vakarų įlanka. 2008. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Dvigubas Narkūnų piliakalnis. 2006. Akvarelė. 29,7x42

Iš kelionių albumo

Kur Indrajos dvaras

Autobusu atvykęs į Uteną, einu senuoju Peterburgas – Varšuva traktu buvusios pašto stoties link. Netikėtai kilstelėjo, užgniaužė dvasią, lyg būč atsidūręs žolininkų vaistinėje. Matyt dūstarėjo, užsiautė koks vėjo verpetas, atlakdinęs kvapus iš žaliųjų žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės dungų – nuo Tauragno, Ūkojo, Dringio, Dysnų, Luodžio, Alaušo, Ažvinčio - daugybės melsvų paežerių, šviesiųjų pievų, girių, kalvų – dabar čia pats burtažolių žydėjimas – liepos pradžia! Pasijaučiau lyg deivių nektaru pavaišintas – o gal tai sasuvos  Indrajos žaismė?   

Po Utenos kraštą keliaujame su kolega dailininku Jonu Pleckevičiumi. Ežerai, atspindžiai, smėlio takeliai, samanotos atšlaitės, darbnios sodybos, dvareliai, iškilūs miesteliai. Lankome šio krašto žymiųjų žmonų tėviškes, kopiame į piliakalnius. Nuo jų – stebuklingi Aukštaitijos vaizdai.

„Plaukia ežeru valtis.

Kažkas rūbą senobiškai skalbia.

Išsigandęs klykteli paukštis.

Ryto dūmas pakvimpa skalsa virš namų.

Ratai griūvančiu tiltu

Krato lėtą tarmišką kalbą –

Mūsų iliuziją naiviąją

Šio pasaulio amžinumu.“

Tai uteniškio poeto Petro Panavo eilėraščio „Tarpežerių elegija“ fragmentas. Ar ne Indraja čionykščius poetus kaip ir kitus grožio regėtojus prakalbina?

Sugrįžęs į Vilnių atsiverčiau E.Šimkūnaitės mitologinių sakmių knygą „Indraja – Saulės duktė“. Skaitau ir vėl spėlioju – gal būsiu žiniuonės aprašytą Indrajos dvarą šalia Utenos aptikęs? „Pa šiai dienai ažkeiktas Indrajas dvaras kalnu stovi, pa šiai dienai didelis akma pre jam guli, pa šiai dienai Indrajas ašarų upe plūsta“ („Indrajas upe“). Sklaidau savo užrašus, tyrinėju eskizus, akvareles, lyginu su Šimkūnaitės tekstais. Pastebėjau, dvigubas Narkūnų piliakalnis tikrai primena užburtą dvarą, šalia daunoja Utenėlė, jos krante milžiniškas akmuo tūno, atrodo paslaptį saugo. Ir archeologai pasirodo bemaž tą patį, kas legendose sakoma, teigia – Narkūnų piliakalniuose daugiau nei prieš tris tūkstančius metų

gyvenimas virte virė, vėliau tarsi nutrūko, vėl suklestėjo jau XIII amžiuje. Manoma čia kažkada buvo kunigaikščio Utenio valdos, istorikai spėja, jog stovėjo ir karžygio Daumanto, vėliau tapusio Pskovo valdovu, stačiatikių šventuoju, pilis. Slenkant amžiams prie piliakalnių gyvenimas sunyko, – o vėliau suklestėjo jau už kelių kilometrų, kur dabar Utena įsikūrusi.

K.K.Šiaulytis

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2006 m. rugpjūčio 16 d.

Utenėlės upelio paslaptis

K.K.Šiaulytis. Utenėlės upelio paslaptis. 2006. Akvarelė. 29,7x42

post scriptum

Šį paslėptą, uždaro kraštovaizdžio motyvą pasirinkau, nes tariausi pastebėjęs vaizdų  gamtinį (geomorfologinį)  dialogą - šnekučiuoja upelio sraunuma ir didžiulis akmuo.
Tačiau, liejant ant popieriaus dažus su Utenėlės vandeniu, atklydo spėjimas: čia Utenėlė  skalauja Narkūnų piliakalnio papėdę. Gal šis megalitinis riedulys buvo nustumtas nuo kalno, kur kažkada rėmė senovės pilies kuorus?

Utena. Tiltas per Krašuoną.

K.K.Šiaulytis. Utena. Tiltas per Krašuoną. 2006. Akvarelė. 29,7x42

Obeliskas Vytautui Didžiajam Rėkučiuose

K.K.Šiaulytis. Obeliskas Vytautui Didžiajam Rėkučiuose.
 (Prie Vajuonio ežero). 2010. Akvarelė. 29,7x42.

Akvarelė publikuota leidinyje "Tautosakos darbai XL",
 LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS
2010