K.K.Šiaulytis. Dvigubas Narkūnų piliakalnis. 2006. Akvarelė. 29,7x42

Iš kelionių albumo

Kur Indrajos dvaras

Autobusu atvykęs į Uteną, einu senuoju Peterburgas – Varšuva traktu buvusios pašto stoties link. Netikėtai kilstelėjo, užgniaužė dvasią, lyg būč atsidūręs žolininkų vaistinėje. Matyt dūstarėjo, užsiautė koks vėjo verpetas, atlakdinęs kvapus iš žaliųjų žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės dungų – nuo Tauragno, Ūkojo, Dringio, Dysnų, Luodžio, Alaušo, Ažvinčio - daugybės melsvų paežerių, šviesiųjų pievų, girių, kalvų – dabar čia pats burtažolių žydėjimas – liepos pradžia! Pasijaučiau lyg deivių nektaru pavaišintas – o gal tai sasuvos  Indrajos žaismė?   

Po Utenos kraštą keliaujame su kolega dailininku Jonu Pleckevičiumi. Ežerai, atspindžiai, smėlio takeliai, samanotos atšlaitės, darbnios sodybos, dvareliai, iškilūs miesteliai. Lankome šio krašto žymiųjų žmonų tėviškes, kopiame į piliakalnius. Nuo jų – stebuklingi Aukštaitijos vaizdai.

„Plaukia ežeru valtis.

Kažkas rūbą senobiškai skalbia.

Išsigandęs klykteli paukštis.

Ryto dūmas pakvimpa skalsa virš namų.

Ratai griūvančiu tiltu

Krato lėtą tarmišką kalbą –

Mūsų iliuziją naiviąją

Šio pasaulio amžinumu.“

Tai uteniškio poeto Petro Panavo eilėraščio „Tarpežerių elegija“ fragmentas. Ar ne Indraja čionykščius poetus kaip ir kitus grožio regėtojus prakalbina?

Sugrįžęs į Vilnių atsiverčiau E.Šimkūnaitės mitologinių sakmių knygą „Indraja – Saulės duktė“. Skaitau ir vėl spėlioju – gal būsiu žiniuonės aprašytą Indrajos dvarą šalia Utenos aptikęs? „Pa šiai dienai ažkeiktas Indrajas dvaras kalnu stovi, pa šiai dienai didelis akma pre jam guli, pa šiai dienai Indrajas ašarų upe plūsta“ („Indrajas upe“). Sklaidau savo užrašus, tyrinėju eskizus, akvareles, lyginu su Šimkūnaitės tekstais. Pastebėjau, dvigubas Narkūnų piliakalnis tikrai primena užburtą dvarą, šalia daunoja Utenėlė, jos krante milžiniškas akmuo tūno, atrodo paslaptį saugo. Ir archeologai pasirodo bemaž tą patį, kas legendose sakoma, teigia – Narkūnų piliakalniuose daugiau nei prieš tris tūkstančius metų

gyvenimas virte virė, vėliau tarsi nutrūko, vėl suklestėjo jau XIII amžiuje. Manoma čia kažkada buvo kunigaikščio Utenio valdos, istorikai spėja, jog stovėjo ir karžygio Daumanto, vėliau tapusio Pskovo valdovu, stačiatikių šventuoju, pilis. Slenkant amžiams prie piliakalnių gyvenimas sunyko, – o vėliau suklestėjo jau už kelių kilometrų, kur dabar Utena įsikūrusi.

K.K.Šiaulytis

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2006 m. rugpjūčio 16 d.