Obeliskas Vytautui Didžiajam

K.K.Šiaulytis. Obeliskas Vytautui Didžiajam Reškutėnuose.
 2010. Akvarelė. 29,7x42

Mykolas

K.K.Šiaulytis. Mykolas, Kančiogino ežero žvejas.
 2010. Akvarelė. 32x24

Kančiogino ežeras

K.K.Šiaulytis. Kančiogino ežeras,
 Bažnyčios sala. 2010. Akvarelė. 29,7x42

Akvarelė publikuota leidinyje "Tautosakos darbai XL"
LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS
 2010

Dubingių ąžuolai

K.K.Šiaulytis. Dubingių ąžuolai. 2005. Akvarelė. 29,7x42. Privati kolekcija

Akvarelė reprodukuota atviruke. (DFK "Grifonas". Leid. Nr.73. T.2000. Vilnius, 2006)

Anykščių apylinkių padangėje

K.K.Šiaulytis. Anykščių bažnyčia. 2008. Akvarelė. 29,7x42

 Iš kelionių albumo

Anykščių padangėje

 

Šio krašto žemėlapyje tarp žalių šilų plotų, šviesių  laukų, raizgaus kelių tinklo tarsi skraiduolė žuvelė nardo Nevėžos  ežeras.

 Iš tos žuvelės dešinio peleko mėlyna linija vinguriuoja upelis išsinešdamas ne tik ežero vandenis, bet ir vardą. Neilgą upelio siūlelį puošia du melsvi karoliukai. Kas tai – tvenkiniai ar ežerėliai? Atsakymo ieškau Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuva“ antrajame tome, straipsnelyje apie Užnevėžių (Užunvėžių) kaimą. Pasirodo, Nevėžos upelis prieš septynias dešimtis metų buvo patvenktas, 1937 m. pastatyta nedidelė hidroelektrinė.  Prie straipsnio keistas riktas – B.Kviklys, matyt planavo įdėti šios elektrinės tvenkinio nuotrauką, tai skelbia parašas po nuotrauka, tačiau joje – kitos kaimo įžymybės - Užunvėžių Švč.Mergelės Marijos bažnyčios interjero vaizdas. Apie antrąjį Nevėžos upelio karoliuką – vandens malūno tvenkinį daugiau sužinojau su kolega dailininku keliaudamas po šį kraštą. Mums pasisekė, tvenkinio pakrantėse ieškodami  tapybiškų motyvų sutikome malūnininko palikuonį. Apie senuosius, prieškarinius laikus ne daug ką galėjo žmogus papasakoti, - vos keletui metų praėjus po malūno įrengimo prasidėjo „nauji“ laikai, karas, vėliau  kolūkių epocha. Mes, stebėdami vandens augmenija tirštai apžėlusį tvenkinį, gulbių šeimyną su septyniais jaunikliais, žuveliaujančius garnius, tyrinėdami šalia tvenkinio išlikusius, prie kelio vingio prisiglaudusius senos malūnininko sodybos klėtį, svirną, klausydami per užtvankos akmenis krintančio vandens ošimo, tarėme, - šios vietos romantinės dvasios neįveikė net ilgai trukusi kolūkinė tikrovė!

Kairiajame Nevėžos upelio krante Užunvėžių kaimo kalvos, takeliai, giraitės. Niekur nematytas reginys - vidury dirbamų laukų, ant kalvelės rymo jau minėta, garsaus Lietuvos architekto Karolio Reisono (1894-1981) projektuota, 1937-1940 m. pastatyta medinė bažnyčia. Nuo jos iki artimiausios sodybos gal puskilometris, o ir tų sodybų vos keletas... Šventorius apjuostas tankiomis medžių eilėmis, nuo vieškelio į bažnyčią veda ūksminga  alėja. Atrodo čia laiko tėkmė stabtelėjo keturiasdešimtaisiais, bažnyčia pasislėpė eglių tvirtovėje, laukia atgimstančio krašto. Dar vienas sustojusio laiko simbolis - 1939-1940 m. statyta puiki mūrinė mokykla. Pastatas dabar tūno apleistas, be langų,  ant durų kabo spynos, tačiau mokyklos aura dar švyti, čia buvodamas jautiesi lyg savo lankytos pradinės aplinkoje. Šios mokyklos statyba rūpinosi, savo lėšų jai skyrė 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos socialdemokratų partijos patriarchas  Steponas Kairys (1879-1964), jo gimtosios sodybos vieta netoliese, prie vieškelio. Buvusią sodybą mena dar carų laikais sodintų liepų guotas ir 1992m. iškeltas skulptūrinis stogastulpis, kurio autorius žinomas Aukštaitijos menininkas Jonas Tvardauskas.

Grįžęs iš plenero prie Nevėžos ežero, atsiverčiau dar vieną knygą – Gedimino Ilgūno „Steponas Kairys“. Puslapiuose, skirtuose S.Kairio vaikystės metams, radau šiuos žodžius: „Miškų apsuptam gimtajam S.Kairio kaimui buvo reikalingi trys keliai: du į bažnyčią Kurkliuose ir Skiemonyse ir trečias į Anykščių turgų. Kasdieniniam kaimo gyvenimui šių kelių ir užteko. Kaimą supo vaizdinga Aukštaitijos gamta su savo neaprėpiamu įvairumu ir grožiu“.Prisiminiau pasbaigusį plenerą, su kolega, aukštaičiu Gintaru Kraujeliu klajodami tais senaisiais Užunvėžių keliukais ir mes džiaugėmės šio krašto padangių baltumu, giraičių žalumos įvairove, žolynų   geltonų, violetinių, melsvų, rausvų žiedynų vilnijančiais potėpiais.

K.K.Šiaulytis

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2008 08 08

Nevėžos ežero apylinkių schema

K.K.Šiaulytis. Nevėžos ežero aylinkių schema: G - S.Kairio gimtoji sodyba, B - bažnyčia, M - mokyklos pastatas, MA - vandens malūnas, H - hidroelektrinė. 2008

Stepono Kairio gimtinė

K.K.Šiaulytis. Stepono Kairio gimtosios sodybos vieta.
2008. Akvarelinis škicas. 29,7x42

Stogastulpis Stepono Kairio gimtinėje

K.K.Šiaulytis. Skulptūrinis stogastulpis
 Stepono Kairio gimtinėje. 2008. Škicas. 32x24

Anykščių kraštas

K.K.Šiaulytis. Anykščių kraštas. Užunvėžių kaimas,
 bažnyčios erdvė. 2008. Akvarelė. 29,7x42

Nevėžos ežeras

K.K.Šiaulytis. Anykščių kraštas.
 Nevėžos ežero vakarų įlanka. 2008. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Dvigubas Narkūnų piliakalnis. 2006. Akvarelė. 29,7x42

Iš kelionių albumo

Kur Indrajos dvaras

Autobusu atvykęs į Uteną, einu senuoju Peterburgas – Varšuva traktu buvusios pašto stoties link. Netikėtai kilstelėjo, užgniaužė dvasią, lyg būč atsidūręs žolininkų vaistinėje. Matyt dūstarėjo, užsiautė koks vėjo verpetas, atlakdinęs kvapus iš žaliųjų žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės dungų – nuo Tauragno, Ūkojo, Dringio, Dysnų, Luodžio, Alaušo, Ažvinčio - daugybės melsvų paežerių, šviesiųjų pievų, girių, kalvų – dabar čia pats burtažolių žydėjimas – liepos pradžia! Pasijaučiau lyg deivių nektaru pavaišintas – o gal tai sasuvos  Indrajos žaismė?   

Po Utenos kraštą keliaujame su kolega dailininku Jonu Pleckevičiumi. Ežerai, atspindžiai, smėlio takeliai, samanotos atšlaitės, darbnios sodybos, dvareliai, iškilūs miesteliai. Lankome šio krašto žymiųjų žmonų tėviškes, kopiame į piliakalnius. Nuo jų – stebuklingi Aukštaitijos vaizdai.

„Plaukia ežeru valtis.

Kažkas rūbą senobiškai skalbia.

Išsigandęs klykteli paukštis.

Ryto dūmas pakvimpa skalsa virš namų.

Ratai griūvančiu tiltu

Krato lėtą tarmišką kalbą –

Mūsų iliuziją naiviąją

Šio pasaulio amžinumu.“

Tai uteniškio poeto Petro Panavo eilėraščio „Tarpežerių elegija“ fragmentas. Ar ne Indraja čionykščius poetus kaip ir kitus grožio regėtojus prakalbina?

Sugrįžęs į Vilnių atsiverčiau E.Šimkūnaitės mitologinių sakmių knygą „Indraja – Saulės duktė“. Skaitau ir vėl spėlioju – gal būsiu žiniuonės aprašytą Indrajos dvarą šalia Utenos aptikęs? „Pa šiai dienai ažkeiktas Indrajas dvaras kalnu stovi, pa šiai dienai didelis akma pre jam guli, pa šiai dienai Indrajas ašarų upe plūsta“ („Indrajas upe“). Sklaidau savo užrašus, tyrinėju eskizus, akvareles, lyginu su Šimkūnaitės tekstais. Pastebėjau, dvigubas Narkūnų piliakalnis tikrai primena užburtą dvarą, šalia daunoja Utenėlė, jos krante milžiniškas akmuo tūno, atrodo paslaptį saugo. Ir archeologai pasirodo bemaž tą patį, kas legendose sakoma, teigia – Narkūnų piliakalniuose daugiau nei prieš tris tūkstančius metų

gyvenimas virte virė, vėliau tarsi nutrūko, vėl suklestėjo jau XIII amžiuje. Manoma čia kažkada buvo kunigaikščio Utenio valdos, istorikai spėja, jog stovėjo ir karžygio Daumanto, vėliau tapusio Pskovo valdovu, stačiatikių šventuoju, pilis. Slenkant amžiams prie piliakalnių gyvenimas sunyko, – o vėliau suklestėjo jau už kelių kilometrų, kur dabar Utena įsikūrusi.

K.K.Šiaulytis

Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2006 m. rugpjūčio 16 d.

Utenėlės upelio paslaptis

K.K.Šiaulytis. Utenėlės upelio paslaptis. 2006. Akvarelė. 29,7x42

post scriptum

Šį paslėptą, uždaro kraštovaizdžio motyvą pasirinkau, nes tariausi pastebėjęs vaizdų  gamtinį (geomorfologinį)  dialogą - šnekučiuoja upelio sraunuma ir didžiulis akmuo.
Tačiau, liejant ant popieriaus dažus su Utenėlės vandeniu, atklydo spėjimas: čia Utenėlė  skalauja Narkūnų piliakalnio papėdę. Gal šis megalitinis riedulys buvo nustumtas nuo kalno, kur kažkada rėmė senovės pilies kuorus?

Utena. Tiltas per Krašuoną.

K.K.Šiaulytis. Utena. Tiltas per Krašuoną. 2006. Akvarelė. 29,7x42

Obeliskas Vytautui Didžiajam Rėkučiuose

K.K.Šiaulytis. Obeliskas Vytautui Didžiajam Rėkučiuose.
 (Prie Vajuonio ežero). 2010. Akvarelė. 29,7x42.

Akvarelė publikuota leidinyje "Tautosakos darbai XL",
 LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS
2010

VYŽINTA

K.K.Šiaulytis. Vyžinta gruodyje. Kuktiškės. Utenos kraštas. 2004. Akvarelė. 24x32

Akvarelė reprodukuota atviruke (DFK "Grifonas". Leid. Nr.93 T.1000. Vilnius, 2007

ALAUŠAS

K.K.Šiaulytis. Alaušo pakrantė Sudeikiuose. 2002. Akvarelė. 29,7x42. Privati kolekcija

Akvarelė reprodukuota atviruke. (DFK "Grifonas". Leid. Nr.79. T.2000. Vilnius, 2006)